Grožio vergė.

Grožis.
Jo tiek daug aplinkui.
Kartais akys pavargsta nuo to begalinio grožio.
Jums taip nebūna?
Dažnai kartoju frazę, jog "grožis suka pasaulį." Turbūt,suprantate, kad kalbu ne apie vidinį grožį.
Juokinga! Juk aplinkiniai Jo nemato, bet jie ir neturi Jo matyti.
Vidinis grožis nėra kažkoks apčiuopiamas dalykas, Jį pamato tik tie, kurie tikrai nori Jį pamatyti.
Bet juk visa tai paistalai! Nieko verti paistalai. Visi mes siekiame grožio! Ieškome jo it nutrūktgalviai!
Bet toli gražu ne vidinio! Ir nereikia savęs apgaudinėti. Mes grožio vergai...
Kartais pati savęs išsigąstu, kai pagaunu save mąstančią apie fizinį grožį ir jo svarbą man.
O man jis svarbus. Labai. Net per daug.
Bijau, kad fizinis grožis neužgožtų dvasinio.
Tokiu atveju, aš pralaimiu žaidimą. Krentu. Galbūt "truputį" paverkiu. Jau taip buvo. Ir dar bus daug kartų.
Nes aš myliu grožį, kurį mano akys gali matyti. Tiesiog dievinu.
Galiu valandų valandas žiūrėti į gražų vaikiną, net nesusimąstydama, ar jo dvasia graži.
Galėčiau būti su juo vien tam, kad galėčiau matyti tą grožį kiekvieną dieną, minutę, akimirką...
Man gera nuo to grožio. Man taip gera, kad net apsvaigstu. Bet man tai patinka!
Blogiausia tai, kad aš tame nematau nieko blogo.  Mėgautis grožiu ir gyventi dėl jo...
Žinau, skamba tuščiai, bet argi tai reiškia, kad ir aš tuščia? Galbūt.
Man pačiai taip atrodo. Visame šitame mane gąsdina tik vienas dalykas, jog liksiu vieniša.
Kalbu ne vien tik apie šeimyninę padėtį (juk man dar tik 20, vis dar turiu vilties haha). Kalbu apskritai.
Turiu draugų ir pakankamai. Turiu omeny tuos, kuriuos tikrai galiu vadinti draugais. Ir jie myli mane tokią, kokia esu. Bent jau taip sako.
Bet aš tapau per daug  materiali ir bijau, kad tas materijos, supančios mane, sureikšminimas darosi šlykštus ir koktus mano draugams. Ką jau kalbėti apie aplinkinius, kurie manęs nepažįsta. Bet man jie nerūpi. Juolabiau jų nuomonė. Neapsikraunu tokiais dalykais, bent jau stengiuosi.
Visada norėjau nugyventi gyvenimą teisingai. Dorovingai.  Nes tame mačiau gyvenimo prasmę. Bet vis dažniau suprantu, jog negyvenu teisingai. Juolabiau dorovingai!
Ir man dėl to neskauda širdies. Ir aš nejaučiu dėl to sąžinės graužaties.
Grožis , kurio aš siekiu, dažniausiai nebūna labai dorovingas. Greičiau nuodėmingas!
Man patinka daryti nuodėmes. Jos mažos, bet vis tik gali būti įvardijamos kaip nuodėmės. Ir visos jos vardan grožio...
Grožis.
Jo tiek daug...
Tapau verge...
Grožio.