Grožio vergė.

Grožis.
Jo tiek daug aplinkui.
Kartais akys pavargsta nuo to begalinio grožio.
Jums taip nebūna?
Dažnai kartoju frazę, jog "grožis suka pasaulį." Turbūt,suprantate, kad kalbu ne apie vidinį grožį.
Juokinga! Juk aplinkiniai Jo nemato, bet jie ir neturi Jo matyti.
Vidinis grožis nėra kažkoks apčiuopiamas dalykas, Jį pamato tik tie, kurie tikrai nori Jį pamatyti.
Bet juk visa tai paistalai! Nieko verti paistalai. Visi mes siekiame grožio! Ieškome jo it nutrūktgalviai!
Bet toli gražu ne vidinio! Ir nereikia savęs apgaudinėti. Mes grožio vergai...
Kartais pati savęs išsigąstu, kai pagaunu save mąstančią apie fizinį grožį ir jo svarbą man.
O man jis svarbus. Labai. Net per daug.
Bijau, kad fizinis grožis neužgožtų dvasinio.
Tokiu atveju, aš pralaimiu žaidimą. Krentu. Galbūt "truputį" paverkiu. Jau taip buvo. Ir dar bus daug kartų.
Nes aš myliu grožį, kurį mano akys gali matyti. Tiesiog dievinu.
Galiu valandų valandas žiūrėti į gražų vaikiną, net nesusimąstydama, ar jo dvasia graži.
Galėčiau būti su juo vien tam, kad galėčiau matyti tą grožį kiekvieną dieną, minutę, akimirką...
Man gera nuo to grožio. Man taip gera, kad net apsvaigstu. Bet man tai patinka!
Blogiausia tai, kad aš tame nematau nieko blogo.  Mėgautis grožiu ir gyventi dėl jo...
Žinau, skamba tuščiai, bet argi tai reiškia, kad ir aš tuščia? Galbūt.
Man pačiai taip atrodo. Visame šitame mane gąsdina tik vienas dalykas, jog liksiu vieniša.
Kalbu ne vien tik apie šeimyninę padėtį (juk man dar tik 20, vis dar turiu vilties haha). Kalbu apskritai.
Turiu draugų ir pakankamai. Turiu omeny tuos, kuriuos tikrai galiu vadinti draugais. Ir jie myli mane tokią, kokia esu. Bent jau taip sako.
Bet aš tapau per daug  materiali ir bijau, kad tas materijos, supančios mane, sureikšminimas darosi šlykštus ir koktus mano draugams. Ką jau kalbėti apie aplinkinius, kurie manęs nepažįsta. Bet man jie nerūpi. Juolabiau jų nuomonė. Neapsikraunu tokiais dalykais, bent jau stengiuosi.
Visada norėjau nugyventi gyvenimą teisingai. Dorovingai.  Nes tame mačiau gyvenimo prasmę. Bet vis dažniau suprantu, jog negyvenu teisingai. Juolabiau dorovingai!
Ir man dėl to neskauda širdies. Ir aš nejaučiu dėl to sąžinės graužaties.
Grožis , kurio aš siekiu, dažniausiai nebūna labai dorovingas. Greičiau nuodėmingas!
Man patinka daryti nuodėmes. Jos mažos, bet vis tik gali būti įvardijamos kaip nuodėmės. Ir visos jos vardan grožio...
Grožis.
Jo tiek daug...
Tapau verge...
Grožio.

Smulkmenos smulkmenėlės...

Nuolat jaučiuosi kažkokia keistuolė, kad nesugebu greitai pamiršti, kas buvo.
Žmonės įsimyli, gyvena kartu, paskui išsiskiria ir tarsi nieko nebuvę. Gyvena toliau tarsi būtų pradėję valgyti kitą dribsnių rūšį.
Aš niekada nesugebėjau pamiršti nei vieno žmogaus, su kuriuo buvau, juk kiekvienas žmogus yra ypatingas, jo nepakeisi kitu. Kas prarasta-prarasta.
Kiekviena užsibaigusi draugystė mane žaloja, negaliu pasveikti visiškai. Todėl labai atsargiai ką nors prisileidžiu, nes pernelyg skaudu. Net paprastas seksas, nors man tokio nereikia, nes paskui trūks paprasčiausių to žmogaus bruožų.
Aš tikrai pamišusi dėl smulkmenų.
Aš žmones matau smulkmenose, kiekvieno skirtingose. Jos mane jaudina ir paskui aš jų pasigendu ir pasigesiu.
Negali vieno pakeisti kitu, nes visi mes padaryti iš nuostabiausių, gražiausių smulkmenų.

Iš "Before Sunset (2004)"

Pirmasis atlyginimas!

Ši diena-kitokia nei visos. Žinau, kad kiekviena diena yra unikali ir visai nepanaši į vakarykštę ar rytdieną, bet, kai turi darbą, dienos suvienodėja, o monotonija aplanko vis dažniau (jeigu dirbi ne patį mylimiausią darbą), tačiau aš ne apie tai.

Aš apie tai, kad šiandien supratau vieną, labai svarbų dalyką: pinigai tikrai yra sunkiai uždirbami, o jų vertė-didžiulė. 

Šiandien gavau savo pirmąjį gyvenime atlyginimą. Kaip didingai skamba! Iš tiesų, ir jaučiuosi didingai!

Privalau pridurti, jog gauti pinigus (ne tokią jau ir mažą sumelę) už sąžinigai  atliktą darbą, yra nuostabus jausmas. Gal nuskambės kvailai, bet jaučiu žemės pagrindą po kojomis, kitais žodžiais tariant, jaučiu finansinę laisvę! Taip taip taip!

Šiandien, po darbo, užsukau į "Maksimą"  (man nieko nereikėjo). Vaikščiodama po parduotuvę, mintyse sau tardavau: "Mm, galiu sau leisti nusipirkti tai ir tai, ir tai, bet nepirksiu, nešvaistysiu pinigų. " 

Pati sau nusišypsojau dėl šitos minties. :)

Vakare įvyko dar vienas malonus dalykas. Atvažiavo tėtis. Rankoje jis laikė "Maksimos" maišelį (Jis dažnai atveža pilną "Maksimos" maišą įvairių skanėstų: bandelių, jogurtų, sūrelių, skaniausių sūrių, itališkos duonos, ledų, vaisių ir uogų). Paprastai mes su broliu iškrauname atvežtą maišą, tačiau šį kartą tėtis priėjo pirmas ir iš maišo ištraukė putojančio vyno "Martini" butelį. Sekundę nustebau. Tėtis įteikė tą butelį man, norėdamas pasveikinti mane su pirmuoju gyvenime atlyginimu. 

Kad jūs žinotumėte, kiek laimės man atnešė tie tėčio ištarti žodžiai. Ta pagarba ir pasididžiavimas manimi. 

Tėtis pridėjo: "Pasidėk, išgersi ir atšvęsi kada su draugėm."

Ryte nesureikšminau šitaip savo gauto atlyginimo, tačiau po tėčio sveikinimo, pradėjau suprasti, kad vis dėl to yra proga švęsti! Ir tai daryti jau pradėsiu rytoj. Tėtis vežasi mus su broliu į kiną ("Ledynmetis 4"  ne bet kaip, o 3D! :-B), taip pat paprašiau, kad mane nuvežtų į keletą parduotuvėlių, noriu šį bei tą nusipirkti. 

Tada švęsiu šeštadienį Palangoje! Atvažiuoja pats Scooter'is ir nesvarbu, kad , ko gero, jo paties nematysiu, bet girdėti turėčiau! :))

Na, o baigsiu švęsti...kai iškeliausiu iš šito gražaus pasaulio. Ir jums linkiu švęsti!, nes

"Mūsų dienos kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios, 

Tad skubėkim gyventi, 

Nes prabėgs, nebegrįš jos."

Tik norėjau pasakyti, kad labai myliu savo tėtį. 

Nors sėdžiu lauke ant suoliuko ir mėgaujuosi švelniais saulės spinduliais, skubu į namus.

Juk mėlynės su pienu laukia!

Gražaus, Jums, vakaro!

Bizu bizu 

10/07/2012